APCCDT

Funky Ibiza

2012.07.26

Šiemet vasarą norėjau pailsėt kaip “normalus žmogus”, todėl trinktelėjau visą mėnesiuką atostogų. Vieną atostogų savaitę “suėdė” visokių reikalų tvarkymas, kurių nesugebu padaryti metų bėgyje: susitvarkyt kompiuterį, atiduot knygas į biblioteką, pasidaryti generalinę rūbų pertvarką ir tt. Kaip mano mama sako, pas ką nėra tvarkos spintoj, pas tą nėra tvarkos ir galvoje:)) Tai susitvarkius galvą, susikroviau rankinį lagaminą ir vėl viena leidausi į kelionę Vilnius-Milanas-Ibiza-Barselona-Vilnius.

Prieš kelionę pasižadėjau sau, kad tai paskutinis kartas kai keliauju viena, nes likus kelioms dienoms iki kelionės patiriu kažkokį kvailą stresą: pradedu nebenorėt keliaut iš viso, nervinuos, kad rankinis bagažas bus per sunkus, netilps į standartinius rėmus, ką nors pamiršiu, ką nors konfiskuos oro uoste ir tt… Šį kartą išvažiuot buvo lengviau, nes iš vakaro su draugėm atšventėm mano gimtadienį, o šampano burbuliukai ir Džordanos Butkutės daina – gimimo diena nuramino įtampą. Gaila draugė neleido įdėt video, kuriame jos, kaip tikros Džordanos iš širdies traukė, kad neliūdėčiau, jei draugai neaplankė manęs:))

Mano kelionė prasidėjo Vilniaus oro uoste. Pirmas skrydis Vilnius-Milanas. Oro uosto darbuotojams šypsojausi iki ausų, nes žinojau, kad lagamine turiu plaukų tiesintuvą ir žiauriai nenorėjau, kad atimtų:))

Milane, Bergamo oro uoste turėjau susitikti su draugu, kuris ta pačią dieną skrido iš Budapešto, tačiau jo skrydis buvo atidėtas ir turėjau kažkaip prastumti  3 valandas oro uoste viena. Iš karto išgriuvau į lauką parūkyt, ir nepraėjus minutei prie manęs prisistatė kažkoks italas. Persimetėm keliais sakiniais, apsikeitėm vietiniais pinigais, jis baisingai norėjo mane nusivežt prie kažkokio ežero Bergame, na, bet nerizikavau:) Ėjau ieškot kur pavalgyt. Tik prisėdau, ir vėl prie manęs prisipaišė kažkoks italiūkštis. Iš esmės italai mane nervina dėl savo įkyrumo ir pasitikėjimo savimi. Kartais galvoju, kad jei turėčiau teisę, tai tikrai apribočiau jų įvažiavimą į Vilnių, ir įkiščiau jiems į gerkles duslintuvus, nes kai sutinki juos savo mieste, jie elgiasi taip lyg visi būtų matę dainininkės Madonos t-shirt’us. Na, bet šiuo atveju, man visai netrukdė jų dėmesys, nes paprasčiausiai tingėjau sėdėt viena.

Nužingsniavau ieškot savo vartų. Nevalingai pradėjau šypsotis, nes net nematydama jų numerio, iš karto supratau, kad pataikiau kur reikia. Laukiančios lėktuvo į Ibizą publikos nesumaišysi su niekuo. Jokių močiučių, pseudo verslininkėlių su apple kompais, jokių spiegiančių kūdikėlių irgi nei kvapo. Tik jauni, gražūs, linksmi žmonės, merginos pilnais lagaminais maudymukų ir šortų. Ir visi skrenda vienu tikslu – gerai pašėlt. Nors, visiems turėtų būti aiškūs rankinio bagažo išmatavimai, tačiau, turbūt, tik aš viena tokį turėjau ir labai norėjau pažiūrėt kaip italus praleidinės su jais į lėktuvą. Ir tikrai, niekas iš oro uosto darbuotojų nesikabinėjo, negadino nuotaikos ir neaiškino, kad lagaminai netinkami.

Oj tie triukšmadariai italai! Kad ir kiek lėktuve garsinau muziką, visitiek jie ją perrėkė 5 kartus. Skrydis vėlavo, nes kai jau buvo laikas palikt Milaną, italai vis dar dėliojosi savo daiktelius…O aš jau taaaaip norėjau kuo greičiau būti Ibizoj!

Na ir pagaliau 19h aš jau buvau ten, kur mane pasitiko draugas Marius. Iš tikro jei ne jis, abejoju ar kada būčiau sugalvojus aplankyt Ibizą, bet štai draugai kartais pakooreaguoja tavo atostogų planus:) Kadangi buvau žiauriai nusikalus po kelionės, pirmą vakarą nusipirkom alaus ir nuėjom pasėdėt prie jūros. Aišku ėjau maudytis, nors Marius teigė, kad tai ne visiškai normalu:) Bet koks kaifas kai išvažiuoji iš Vilniaus kai lauke +14, o vakare plūduriuoji šiltam kaip arbatėlė vandeny ir gulėdamas ant nugaros druskingam vandeny matai savo žydrai lakuotus kojų nagus. Nenormaliai gerai! Nors tą vakarą Marius buvo suplanavęs pramogų, ėjimą į Pacha ir tt., viskas baigėsi ėjimu miegot, nes buvau visiškai nusikalus po kelionės.

Kitą rytą pabudau nuo minties: “Kur aš?”:)) Ibizoj! Iki 12h dienos atrodo, kad oras nebus labai geras net gulėjimui pliaže, tačiau po 12h supranti, kad nuo karščio galima išsikraustyt iš proto. Kadangi pirmą rytą nesiryžau svilti pliaže ir žiauriai saugojau savo saulės nubučiuotą raudoną nosį, pasiėmiau žemėlapį ir išėjau ieškot senamiesčio. Mažytės gatvelės, katedra, pilis ir milijonas prekybininkų, pardavinėjančių suvenyrus. Labai smagu, kad niekas įkyriai nelenda į akis, beveik visi kalba angliškai ir nors slenki nualintas karščio,  jautiesi pakankamai saugus.

Bevaikščiodama tokiam karštyje, galvojau nualpsiu, todėl jei keliausit apžiūrėt senamiesčio Ibizoj, nebūkit crazy kaip aš ir darykit tai vakare. Mažas išsigelbėjimas nulipus nuo kalno, ant kurio pastatyta pilis, mažas vaisių turgelis. Jame nusipirkau atsigert, šviežių apelsinų ir nuėjau pažiūrėt kaip gatvėj negriukai šoka kapuera. Labai smagu pasivaiksčiot pakrantėm, kuriose kosminės jachtos primena filmus apie agentą 007. Kažin ar dar kada grįšiu į Ibizą, bet jei pasitaikys tokia proga, norėčiau į salą atplaukt jachta:)) Ech.. Kur tu, mano agente 007???

Dienos Ibizoj tirpo kaip sniegas pavasarį. Ta prasme labai greit:)) Po vakarienės maudynės jūroj 2 valandą nakties, taxas, tūsas, namai, ir vėl iš ryto saulė kaip užsakyta, pliažas, geras laikas 100%.

Na ir svarbiausia dalis, tubūt, ko ir atvažiuoja žmonės į Ibizą – vakarėliai. Mano draugas, man atrodo, buvo labai susirūpinęs, kad aš juos būtinai pamatyčiau, nors gal jums atrodys ir keistai, man svarbiausia buvo pabūt saulėj, pasimaudyt šiltoj jūroj ir negalvot apie tai, ką palikau Lietuvoje. Visgi ką tikrai rekomenduočiau pamatyt Ibizoj, tai klubas DC10, esantis netoli oro uosto. Klubas veikia nuo 1999 metų, o jame savo karjerą pradėjo ne vienas garsus salos dj. Dar vienas įdomus faktas, kad klubo pavadinimą nulėmė toje vietoje nukritęs lėktuvas, tokiu pačiu pavadinimu. Negaliu pasakyt kuriais metais, bet anot mano draugo, klubas kuriam laikui buvo uždarytas, nes Ibizos mero dukra ten perdozavo, patys  tubūt, nutuokiat ko:) Ir visiškai tuo nesistebiu. Šokiai ten vyksta nuo 3h dienos iki 3h nakties. Tūkstantinė minia  aplink yra “super high” nuo visko ko įmanoma gauti saloje. Bet kita vertus, galiu pasakyt, kad aš šokau su coca cola rankoj ir man tikrai buvo ne ką mažiau linksma nei visiems kitiems.

Muzika su tokiais pakilimais, kad kojos negali nesikilnot, o rankos tiesiasi į viršų pačios. Nors per savo gyvenimėlį mačiau nemažai šokių ne tik Lietuvoje, bet čia buvo kažkoks visiškai kitoks vaibas ir absoliučiai unikali patirtis. Turbūt, tik ten šokdama pajaučiau ir savo kailiu patyriau, apie ką kalbama knygoj “Last night a dj saved my life:the history of the disc jockey”, kur knygos pradžioje dj prilyginamas šamanui, valdančiam minią. Visiškai real shit.Klube, kaip Marius sako, galioja trys pagrindinės taisyklės: viešai nepardavinėti narkotikų, nesimušti ir nenusirenginėti viršutinių rūbų. Šitam vakarėliui buvau “užsiticharinus” trumpus auksinius šortus, kurie buvo saugomi ypatingai progai:)) Truputį buvo nejauku su tokiais išeit iš namų, bet palyginus su vakaro dalyviais, atrodžiau pakankamai kukliai:)

Po šokių nuvažiavom namo, bet kadangi tai buvo paskutinė mano naktis Ibizoj ir aš vis dar norėjau šokt, pusę 4h vėl sėdom į taxi ir išvažiavom į klubą “Amnesia”. Deja, nieko smarkiai negaliu papasakot, nes pavadinimas visiškai atitinka tai, kas atsitiko ir man:)) What happens in Ibiza, stays in Ibiza:)

Ryte labai prajuokino mano draugas. Pasakiau, kad einu į parduotuvę mineralinio, o jis man liepė parnešt “Vytauto”. Vytautėlis, turbūt, vienintelis daiktas kurio ten reiktų, bet deja…

Na ir išskrisdama iš Ibizos į Barseloną oro uoste apturėjau man labai malonų netikėtumą. Ėjau pro vieną parduotuvę ir išgirdau Mario Basanov ir Vidžio gabalą – changed. Pradžioj galvojau pasigirdo. Po 15 min. einu vėl pro ten – ir vėl groja ta daina. Na kadangi pietuose labai karšta, atsipalaiduoja smegenys ir esi linkęs 10 kartų daugiau bendrauti su nepažįstamais žmonėmis nei Lietuvoje,  nukulniavau pas pardavėją. Sakau: labas, o tu žinai kas groja tavo parduotuvej?O jis man sako aišku! Paskui išsiaiškinom, kad jis vakarais pagroja bariukuose ir šita daina jį varo iš proto paskutiniu metu. Pasakiau, kad tie bičai iš mano šalies ir tada tikrai užplūdo durna patriotiška nuotaika:))Tikrai gera, kai lietuviai savo gerais, gražiais darbais gali nušviesti saulėtą Ibizos salą. Linkiu jiems, kad jų muzika grotų visose įmanomuose pasaulio kampeliuose.

Na ir pabaigai.. Nors bilietą į Įbizą iš Milano, susiplanavus anksčiau galima gauti tik už 16 eurų, tačiau lietuvaičiams su vidutinėm algom, geriau net nevažiuot. Norint smagiai praleisti laiką ir išnaudoti pagrindinius salos malonumus, reikia maišo pinigų:)

Ibiza Ibizaaaaa. Mažas rojus žemėj ir, manau, niekas to nepaneigs. Kai gali ryte po vakarėlio rūkyti lovoj ir cigaretę gesinti į Frisbio lėkštę, pasiėmus mobilų  randi tik pavydžias draugų žinutes. Čia saulė kaip užsakyta kepina kiekvieną dieną, o pliažo valandos baigiasi ne anksčiau kaip 8h vakaro, kur einant maudytis daiktai paliekami be priežiūros. Gatvėse dauguma važinėja su naujais 500 fiat”ais, žmonės tik jauni ir visi žiauriai gražūs. Aplink daugiausia šurmuliuoja italai, rusai ir amerikiečiai, o tu pamiršti kas esi, ką veiki, nes tavo vieninteliai dienos rūpesčiai apsiriboja vakarėlių pasirinkimu, saule, jūra, gražiais vyrais ir apskritai – vien tik malonumais.

 Atostogų tęsinys kitame įraše greitu metu:)

Tags: , , , , , , , , , , ,

Plugin from the creators of Brindes :: More at Plulz Wordpress Plugins