funkyvilnius

Buvo rasta mano piniginė

2012.12.08

Ne per seniausiai šventėm draugo gimtadienį ir pamečiau piniginę. Dabar suprantu, kad jos jau nebeatgausiu, bet prisiminiau panašią istoriją, kuri nutiko prieš porą metų švenčiant Kalėdas (čia vis tos šventės kaltos:)

Už tai, kaip šventėm Kalėdas, bažnyčia, turbūt, nepagirtų, bet patys žinot kaip būna. Prikalėm vynelio, lankėm tai vienų, tai kitų draugų namus ir kažkuriuo momentu pamečiau lauke piniginę.

Atsibundu ryte, pasiimu telefoną ir randu žinutę: “Našol vaš kašiliok”. Normaliai, galvoju. Aš šiaip jos net nepasigedau. O tai kas ją rado? O kaip numerį sužinojo?

Skambinu. Vyriškis rusas, laužyta lietuvių kalba: “Radau piniginę kieme, pasiėmiau”. Aš: “Kada ir kur galim susitikti?” Jis: “Nuuuuu nežinau,o kur tu gyveni? Kada gali?Bet matai, čia įvyko toks dalykas, kad aš piniginę radau paryčiais, nes turėjau išvykti į Vokietiją, bet per tavo piniginę aš neišvažiavau”.

Pasakiau, kad paskambintų kai bus laisvas. Iš karto pagalvojau, kad jau jis čia man “trina lazankes”. Jei turėjo skrist, tai galėjo palikt oro uoste, jei važiavo, galėjo užmest į komisariatą kokį. Pagalvojau, kad suks iš manęs litus. Bet aš jų tai neturiu, viskas piniginėj:)

Pasiėmiau gražiai supakuotą vyno butelį (nieko daugiau neturėjau:) ir nuvažiavau už kompaniją pasiimt brolio. Karatistas, tai galvoju bus nebaisu.:)Pusę dienos tas senis man skambinėjo ( sakau senis, nes tikrai sunervino). Keitė susitikimo vietą, siūlė susitikt kur nors nuošaliau ir tt. Galų gale pusę dienos pralaukę, suderinom, kad susitiksim centre prie Statoilo.

Nuvarom ten sutartu laiku. Laukiu. Nežinau ką turiu sutikt. Prie Statoilo durų prisikabinu prie taksisto, bet pasirodo ne tas. Po kiek laiko įlekia į aikštutę “audinė”. Brolis stovi toliau. Aš pasiimu vyno butelį ir pasiskolintus 50 litų iš jo, ir nueinu prie vairuotojo durelių. Jis praveria dureles, palikdamas mažutį tarpelį ir sako: “Sėsk į galą”. Normaliai, galvoju:))

Vyriškis toks mažai pasitikėjimo vertas keturiasdešimtmetis, su kiaurom pirštinėm, šalia jo – moteris, savo išvaizda primenanti gerą, truputį pasenusią dantukų fėją.

Aš: ” Tai gal duokit dokumentus ir tiek?”O jis: “Sėsk į galą pasakiau”:)) O man mintyse prasisuka viskas, ką jis man prieš tai sakė apie Vokietiją. Ir pralekia toks vaizdelis: sėdu aš ant galinės sėdynės, mano dokumentai pas juos ir varau atidirbt į Vokietiją, už tai kad sugaišau jo laiką:))

Jis manęs pradėjo klausinėt kiek man metų, kaip aš manau kur jis rado piniginę, kaip jam patikėt, kad tikrai mano ir visą laiką vis liepė sėst į mašiną:)) Kol jis pliurpė, aš capt jam iš rankų savo piniginę, nes galvojau, kad šita nesąmonė nesibaigs niekada. Jis biškelį susinervino, bet aš jam greit įbrukau vyno butelį (prieš tai lauke nuėmus tą gražų įpakavimą, vistiek gi marozas,pagalvojau, tai jam vyno gėrimo estetika mažai ir terūpi:))).

Vyno imt jis nenorėjo, kad negaus 50 litų aš jau buvau nusprendus iš karto, kai tik jį pamačiau:)) Visgi mano brolis priėjęs griežtai jam liepė paimt butelį ir atsisveikinom.

Įtampos, neneigsiu, buvo pilnos kelnės. Labai džiaugiuosi, kad pasiėmiau brolį – nežinau kaip būtų pasibaigę kitų atveju. Čia lyg ir džiaugmas, kad dar yra gerų žmonių, kita vertus, neaišku kiek tas “geras žmogus” yra freakas:)) Buvau beveik įsitikinus, kad tas neaiškus veikėjas dar būtinai apsireikš ir terorizuos mane kaip nors.

Beje, pamiršau pasakyti, kaip jis gavo mano numerį:) Kadangi turiu padidintą savisaugos jausmą, nuo senų laikų esu pratus piniginėj nešiotis kortelę, ant kurios užsirašau savo telefono numerį ir parašau, kad čia mano telefonas jei ką:))Gal durnai, bet gal ir nevisai:))

Plugin from the creators of Brindes :: More at Plulz Wordpress Plugins